2016 m. kovo 3 d. LR Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) vyko forumas-diskusija „Švietimo architektūra (šiuolaikinė mokykla ir jos iššūkiai ugdymo(si) erdvėms, kuriame savo žiniomis ir patirtimi keitėsi įvairių švietimo įstaigų, mokyklų administracijų bei tėvų komitetų atstovai, taip patį mokyklų modernizavimo iššūkius įsigilinę architektai ir projektuotojai.

Pranešimą „Edukacinės erdvės samprata“ skaičiusi ŠMM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja prof. dr. Loreta Žadeikaitė akcentavo, kad mokyklos švietimo tikslas ir aplinka –neatskiriami dalykai, tačiau ne kiekviena edukacinė aplinka tampa asmenine vaiko mokymosi aplinka. Pasak pranešėjos, švietimo dokumentuose aplinka įteisinta kaip ugdymo veiksnys. Supratimas, kad aplinka veikia ir prisideda prie vaiko įgalinimo ir augimo, ateina ir iš mokslinės literatūros, ir iš gyvenimo, ir vidinio pajautimo. Profesorė taip pat kėlė projektui aktualius klausimus, kada edukacinė aplinka tampa optimalia bei kokie turėtų būti edukacinės aplinkos vertinimo kriterijai.

Šį pranešimą papildė ŠMM bendrojo ugdymo departamento Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėjos pavaduotojos Audronės Šuminienės tema „Ugdymo proceso kaita ir edukacinės erdvės“. Ji pristatė naujausius dokumentus, kuriuose daug dėmesio skiriama mokymosi aplinkoms ir ugdymo proceso kaitai – nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. įsigaliosiantį pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programų aprašą ir Geros mokyklos koncepciją.

Pasak pranešėjos, palyginus su užsienio šalimis, Lietuvoje higienos normos yra griežtesnės, todėl norint kažką keisti, reikalinga iniciatyva iš pačių mokyklų. Tačiau ministerijos atstovė pastebėjo, kad kai į bendruosius ugdymo planus buvo įtraukta ugdymo aplinka, šiuos pakeitimus labai sunkiai priėmė mokytojai.

Pasak A.Šuminienės, nors udgymo programų tikslas ugdyti aktyvų, kūrybingą, atsakingą pilietį, įgijusį bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijas, sąlygos pasiekti šių dokumentuose apibrėžtų tikslų skirtingose Lietuvos mokyklose yra nevienodos. Ypač tai akivaizdu gamtos mokslų srityje – tam iliustruoti pranešėja pateikė nuotraukas iš kaimo mokyklos ir miesto mokyklos, kurioje yra rėmėjų lėšomis įrengta laboratorija. Ministerijos atstovė akcentavo, jog dokumentuose apibrėžti dalykai turėtų būti perkelti į realų mokyklos gyvenimą.

Ugdymo plėtotės centro (UPC) direktoriaus pavaduotojas Gražvydas Kazakevičius savo pranešime „Edukacinės erdvės ar euroremontai?“ konstatavo, kad koks yra mokyklos misijos suvokimas ir susiorganizavimo būdas, tokios ir erdvės: jei mokyklose vis dar taikomas tradicinis mokymo proceso organizavimo būdas, šių dienų mokyklos erdvės yra tinkamiausios, nes misija atitinka tą erdvę, kurioj mokykla veikia.

Pasako jo, remiantis Geros mokyklos koncepcija, edukacinė erdvė gali būti bet kur, bet kuri ir bet kokia – tik priklausomai nuo tikslo keičiasi prasmė ir pati edukacija. Tuo tarpu Lietuvoje vartojamas modernus žodynas ir, kalbant apie edukacines erdves, dažnai galvoje turimas euroremontas – kai mokykloje tiesiog gražu, šviesu ir šilta.

„Be edukacinės idėjos bergždžias reikalas pradėti kurti ar modeliuoti edukacines erdves. Mūsuose populiarus reikalas – pakeisim struktūrą, pasikeis kultūra. Tačiau struktūra turėtų būti keičiama paskutinėje vietoje, kai esama struktūra pradeda trukdyti besiformuojančiai ar susiformavusiai kitai mokymosi, mąstymo, bendradarbiavimo kultūrai. Jei nėra mokymosi paradigmos, kokias erdves besukursi, tai bus S klasės Mercedes su ZAZ varikliu“, – sakė G.Kazakevičius, pabrėždamas, kad tik kitokia mokymo proceso organizavimo formulė gali priversti griauti sienas – pirmiausia galvoje.

Atkreipdamas dėmesį į 2005 m. Australijos švietimo ministerijos rekomendacijas „Kitokios erdvės kitokiai pedagogikai“, UPC atstovas pabrėžė, kad pirminis erdvių klausimo sprendimas yra ne architektūrinis, o idėjinis, t.y. idėjų sugeneravimas su kiekviena bendruomene ir jų pritaikymas galutiniam sprendimui.

„Turint edukacinę idėją, didelių lėšų įgyvendinimui nereikia, bet reikia aiškaus pagrindimo, kodėl to reikia“,- sakė pranešėjas. Jis taip pat išreiškė mintį, kad projektas, modernizuojant 5-6 mokyklas ir kitoms kaip pavyzdį naudojant tipinius projektus, iš esmės situacijos nepakeis, nes kiekviena mokykla turi su savo sampratą, savo matymą, savo mokytojus, ir savo vaikus. Jo nuomone, optimalus sprendimas būtų kiekvienai mokyklai turėti savo modernizavimo projektą, tačiau tokios apimties projektas šaliai būtų labai brangus.

Šias idėjas atliepė Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos direktorė Vitalija Džiuričienė, savo pranešime „Sėkmės ir problemos kuriant mokytis skatinančią aplinką“ pristačiusi realią mokyklos patirtį. Direktorė akcentavo, kad kuriant išmanią aplinką aktyviam ir kryptingam patirtiniam mokymuisi, labai svarbu bendradarbiauti su mokinio šeima, nes jei tėvai nesupranta mokyklos administracijos ketinamų įgyvendinti dalykų, jie tampa priešais.

Mokyklos vadovė, su nuotraukomis pristačiusi mokykloje įgyvendintas pertvarkas akcentavo, kad reikia žinoti, kokio rezultato siekiama ir mokėti pasiekti jį su tuo, kas yra. „Labai svarbu, kad būtų estetiška ir jauku, nes tai įneša harmonijos, tačiau ne mažiau svarbus informatyvumas“, – sakė V.Džiuričienė. Pasak jos, nors mokykloje pasiekimų daug ir jie džiugina, situacija nėra ideali – realizuoti idėjas trukdo per mažos erdvės, sunkūs stalai ir kėdės, tačiau direktorė nestokojo optimizmo. „Viskas priklauso nuo požiūrio ir kiek padedi mokytojui su jo idėja. Taip pat priklauso nuo to, ar mokytojas viską nuneigia, kad nieko čia nebus, ar transliuoja, kokios pagalbos jam reikia. Ir kai vieną, antrą kartą pamato, kad tai, kas prašyta, padaroma, atsiveria kitokiam požiūriui“, – sakė direktorė, užsiminusi apie mokyklos bendruomenės svajonę – išplėsti mokymosi erdves į kiemelį, uždengiant jas stogu.

Semiotikas Dr. Saulius Žukas savo pranešime „Simbolinis mokyklos architektūros turinys“ pabrėžė, kad egzistuoja įtampa tarp architektūrinės raiškos, edukacinių idėjų ir kalbėjimo apie tai.
Pranešėjas akcentavo, kad architektūrinė idėja yra nukreipta į ateitį, todėl turi atliepti ne tik tai, ko šiandien reikalauja ministerijos dokumentai, bet ir būsimus dalykus, kurie po dešimtmečio tuose dokumentuose atsiras. Nors niekas nežino, ko reikės vaikams po 20-ies metų, bet jiems tikrai reikės kūrybiškumo, mokėjimo integruoti žinias, būti žingeidžiu ir tyrinėti, sugebėti bendrauti ir dirbti komandoje, imtis iniciatyvos, mokėti mokytis ir t.t.

S.Žukas atkreipė dėmesį į JAV stiprėjantį meistrautojų (angl. Makers) judėjimą, vadinamą naujausia industrine revoliucija, kuomet šiuolaikinės technologijos perkelia tam tikrų dalykų gamybą į namus, mokyklą ar kitas erdves. Profesorius taip pat pakvietė įsivaizduoti nedidelio miestelio polifunkcinį bendruomenės edukacijos ir kultūros centrą, kuris dieną atliktų mokyklos funkciją, o vakarais ir savaitgaliais tenkintų papildomas bendruomenės socialines reikmes.

Šis forumas yra ŠMM Švietimo aprūpinimo centro (ŠAC) kartu su Vilniaus dailės akademija (VDA) vykdomo projekto „Bendrojo ugdymo mokyklų (progimnazijų, pagrindinių mokyklų) modernizavimas: šiuolaikinių mokymosi erdvių kūrimas“ dalis.