2016 m. kovo 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, vyko forumas-diskusija „Švietimo architektūra (šiuolaikinė mokykla ir jos iššūkiai ugdymo(si) erdvėms”, kuriame savo žiniomis ir patirtimi dalinosi užsienio architektai, dalyvavę mokyklų modernizavimo projektuose Danijoje ir Portugalijoje, taip pat Lietuvos architektai, gilinęsi į šios srities problematiką, švietimo įstaigų ir mokyklų atstovai.

Lisabonos universiteto Technikos Instituto architektūros katedros vedėja prof. Teresa
Frederica Tojal De Valsassina Heitor savo pranešime „Infrastruktūros kūrimas šiuolaikinei edukacijai: patirtis pritaikant egzistuojančias ugdymo(si) erdves Portugalijoje“ pristatė Portugalijos patirtį vykdant mokyklų modernizavimo projektą. 2007- 2012 m. ji buvo „Parque Escolar EPE“ – specialios paskirties valstybinės įmonės, vykdžiusios mokyklų pastatų modernizacijos programą (SMP), direktoriaus pavaduotoja.

„Mokyklose judame nuo vieno modelio, kur centre buvo mokytojas, prie kito – kurio centre yra mokinys. Vykstant šiai kaitai, pereinama nuo įtikinėjimo prie kritinio mąstymo, nuo individualumo prie grupės, nuo konkurencingumo prie bendradarbiavimo, nuo išmokimo prie diskusijų ir atradimų, nuo susitelkimo į vieną discipliną, prie ryšio tarp disciplinų. Santykis tarp mokytojo ir mokinio remiasi nebe vadovavimu, o pagalba ir tarpininkavimu“, – pabrėžė architektė.

Vykdant mokyklų modernizavimą Portugalijoje, kurio objektu buvo 237 mokyklos, buvo siekiama spręsti tris pagrindines problemas – fizinio susidėvėjimo, funkcinio neatitikimo šiuolaikiniams ugdymo metodams ir žemų standartų – energetinio efektyvumo, triukšmo, apšvietimo, vėdinimo ir kt. sistemų, kuriuos buvo siekiama priderinti prie ES reikalavimų. Pasak pranešėjos, projekto darbo grupės parengti standartizuoti sprendimai ir specifikacijos užtikrino įrengimo kokybę, palengvino projektavimo procesą, priežiūrą ir remontą.

Lietuvos mokyklų modernizacijos projekto vykdytojams ir dalyviams ekspertė patarė standartizuoti procesus ir sprendimus, užtikrinti efektyvų išteklių naudojimą ir išlaidų kontrolę bei grįžtamąjį ryšį su mokyklos bendruomene, prie modernizuotų erdvių naudojimo pereiti laipsniškai, garantuojant vartotojams apmokymus, kurie didina efektyvumą ir sumažina neigiamą atsaką, pastatams numatyti maksimalią apkrovą ir suplanuoti prevencinę priežiūrą bei profilaktinius remontus, taip pat sukurti sistemą, užtikinančią modernizavimui vadovaujančių asmenų ir specialistų kompetenciją.

„Pertvarkius mokyklas Portugalijoje, sumažėjo streso, atsirado įvairovės ir padidėjo mokinių galimybės susikaupti“, – apie projekto rezultatus kalbėjo T.Heitor.

Architektų kompanijos CEBRA, įgyvendinusios mokyklų tobulinimo projektą SCUB Danijoje, atstovas Flemming Kaas Svendsen pranešime „Rimtos linksmybės“ pristatė per 15 metų šioje šalyje įvykusius mokyklų pokyčius.

„100 metų Danijos mokyklose buvo ilgi koridoriai, apsunkinantys bendravimą tarp skirtingų klasių vaikų. Be to, tyrimai rodo, kad, jei mokytojas stovi priekyje, jau po 10-ies minučių vaiko mintys nukrypsta, taigi visą tą laiką buvo mokomi tik 5 proc. gabiausių mokinių“, sakė. F.Svendesen, prabrėždamas, kad šiuolaikinėje mokykloje labai svarbi sąveika ir praktika, kad vaikai patys save mokytų. Todėl, kurdami projektus, architektai į projektavimo procesą įtraukė vaikus.

Jis prisipažįsta, kad kai buvo pradedamas projektas, niekas nežinojo, koks bus rezultatas. Be to, kuo paprastesnė buvo konkursams teikiamų projektų forma, tuo jie buvo sudėtingesni. Siekdami skatinti bendravimą, sąveiką architektai ėmė kurti kompaktiškesnes mokyklas, taip pat daug dėmesio skirdami funkciniams parametrams – dienos šviesos užtikrinimui patalpose, triukšmo kontrolei akustinėmis plokštėmis, atviriems kiemams, papildomų, lanksčių erdvių įkūrimui.

Skirtingai nei Portugalijoje, Danijoje mokyklų bendruomenės pasirinko labai skirtingus sprendimus – vieni modernesnius, kiti tradiciškesnius, tačiau visos norėjo atvirų mokymosi erdvių.

Jis pabrėžė, kad kurdama šio projekto koncepciją, kompanija vadovavosi įsitikinimu, kad vaikui neturi būti nuobodu mokykloje ir danų komiko posakiu, kad trumpiausias atstumas tarp žmonių yra šypsena.

Architektas, VGTU Architektūros fakulteto docentas Dr. Liutauras Nekrošius savo pranešime „Lietuva eina į mokyklą“ atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje 20-30% mokyklų yra statyta tarpukariu, todėl jos yra paveldo objektas, ir kyla klausimas, kaip jas pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams.

Taip pat architektas pasidalino įžvalgomis, padarytomis ištyrus JAV parapijines mokyklas, kurios atsidaro anksčiau, nei Vytauto Didžiojo gimnazija Lietuvoje. Pasak L.Nekrošiaus, šio tyrimo pagrindu galima daryti prielaidas, kokios mokyklos galėjo būti Lietuvoje, jei ne tarybiniai metai.

Pranešėjas taip pat pasidalino Olandijos standartizuotų mokyklų tyrimo patirtimi, kur parodė, kad po vieno pastato stogu gali sugyventi ir kelios mokyklos – jos nejungiamos dėl skirtingos koncepcijos.

L.Nekrošiaus kolegė, architektė VGTU Architektūros fakulteto docentė Dr. Edita Riaubienė pristatė Lazdynuose tarybiniais laikais statytų mokyklų analizės bei kūrybinių dirbtuvių su VGTU studentais, skirtų šiuolaikinės pradinės mokyklos architektūrinei koncepcijai, rezultatus. Architektė savo pranešime kėlė klausimą, kaip besikeičianti ugdymo sistema keičia mokyklų funkcinę sandarą.

L.Nekrošius išreiškė požiūrį, kad net jei mokyklos turi vienodą pastato tipą, jų poreikiai skirtingi, be to, yra mokyklų, įsikūrusių ir kitos paskirties pastatuose – vaikų darželiuose ar buvusiuose vienuolynuose.

Architektas pranešimą baigė apibendrinimu, kad, remiantis statistika, net 1/6 Lietuvos kasdien eina į mokyklą, todėl labai svarbu, kokie socialiniai įgūdžiai įgyjami mokykloje.

Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) Mokymų ir išorės vertintojų akreditacijos skyriaus vedėja Vida Kamenskienė savo pranešime „Edukacinių aplinkų įtaka ugdymo procesui“ pristatė agentūros surinktus duomenis, kurie liudija, kad nėra tiesioginių sąsajų tarp standartizuotų testų rezultatų ir ugdymo aplinkų. Tačiau ugdymo aplinkos įtakoja pasiekimus, tarp kurių yra ir bendravimo bei kitos socialinės kompetencijos. „Ten, kur mokoma aktyviais metodais, ten ryšys su aplinka stipresnis“, – pastebėjo pranešėja. Pasak jos, daugiausia aktyvių mokymo metodų naudojama pradinėse ir dvyliktoje klasėje, tuo tarpu 5-8 klasėse mokymas yra pasyviausias, atitinkamai žemiausi pasiekimai fiksuojami būtent 5-10 klasėse.

Šis, jau antrasis forumas-diskusija yra ŠMM Švietimo aprūpinimo centro (ŠAC) kartu su Vilniaus dailės akademija (VDA) vykdomo projekto „Bendrojo ugdymo mokyklų (progimnazijų, pagrindinių mokyklų) modernizavimas: šiuolaikinių mokymosi erdvių kūrimas“ dalis.