2016 m. kovo 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, vyko forumas-diskusija „Švietimo architektūra (šiuolaikinė mokykla ir jos iššūkiai ugdymo(si) erdvėms”, kuriame savo žiniomis ir patirtimi dalinosi užsienio architektai, dalyvavę mokyklų modernizavimo projektuose Danijoje ir Portugalijoje, taip pat Lietuvos architektai, gilinęsi į šios srities problematiką, švietimo įstaigų ir mokyklų atstovai.

Diskusijos metu kilo klausimas, ar ir kaip vyksta vaikų su specialiais poreikiais integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas. Svečiai iš užsienio pastebėjo, kad jų mokyklose stengiamasi integruoti vaikus su specialiais poreikiais, didinti mokyklų prieinamumą, tačiau šioje srityje dar yra daug iššūkių. V.Kamenskienė pastebėjo, kad specialieji poreikiai (tokių vaikų yra apie 10%) taip pat skiriasi ir nuo to priklauso integravimas, tačiau pabrėžė, jog mokyklų prieinamumas užtikrinamas, tačiau integravimas dar yra silpnoji vieta.

Lietuvos mokyklų atstovams buvo įdomu, ar užsienio mokyklų, kuriose vyko modernizacija, bendruomenės demonstruoja fantaziją, ar joms siūlyti tipiniai modernizavimo variantai. Danijos atstovas F.K. Svendsen pažymėjo, kad šioje šalyje konkursuose architektams pateikiama konkreti projektavimo užduotis, kurioje yra nurodyti poreikiai. Tačiau, pasak jo, Danijoje pirmoji modernizuota mokykla buvo beveik be klasių, su kuo, architekto nuomone, nueita per toli, o vėlesni mokyklų projektai buvo nuosaikesni.

O Portugalijos atstovė T.Heitor, pabrėžė, kad projekto darbo grupėje dalyvavo ne tik mokytojai, psichologai, edukologai bei inžinieriai, bet ir architektai, bendravę su mokyklomis dėl jų poreikių prieš tai, kaip į procesą įsitraukė kviestiniai architektai.

Į auditorijos klausimą, kas greičiau ir lengviau prisitaiko prie pakeistų struktūrų ir erdvių, Portugalijos atstovė pripažino, kad mokytojams buvo sunkiau, todėl jiems buvo rengiami specialūs mokymai, siekiant įtikinti inovacijų privalumais. Danijos atstovas taip pat pritarė, kad kai kurie mokytojai vis dar nori senų klasių, kuriose jautėsi karaliais. Tačiau su jais buvo daug diskutuojama ir nemažai mokyklų turi atviras mokytojų erdves kiekviename aukšte, kuriose lengviau vyksta kontaktai – tai veikia panašiai kaip atvira virtuvė namuose.

NMVA atstovė pasidalino Lietuvos situacija, kad nors mokytojai skatinami dirbti aktyviaisiais metodais, pokyčiai nevyksta greitai, o erdvių, kuriose vyktų ne mokymas, o mokymasis, nėra daug. Į klausimą apie kriterijus, kuriais vertinamos aplinkos, V.Kamenskienė atsakė, kad iš 67 kriterijų, pagal kuriuos vertinama mokykla ir pamokos, su erdvėmis susiję 2. Vystymąsi šia kryptimi stabdo ir faktas, kad nors mokymasis orientuotas ne tik į žinias, bet ir kompetencijas, egzaminai – tik į akademines žinias.

Ugdymo plėtotės centro (UPC) direktoriaus pavaduotojas Gražvydas Kazakevičius, į klausimą, ar yra galimybė keisti tradicines mokymo schemas, atsakė akcentuodamas, kad juridinė teisė yra, bet klausimas, ar to nori mokytojas. Pasitaiko tokių atvejų, kai mokyklose yra įrengta didelių erdvių, bet jos nenaudojamos. Pasak jo, principas „Ne žmoniškai, bet kitoniškai“ niekur neveda – tai „idėjos klausimas“.

Lietuvos mokyklų, dalyvaujančių modernizacijos projektuose, atstovams rūpėjo, kaip organizuojamas procesas rekonstrukcijos metu ir kiek buvo skiriama lėšų vienos mokyklos modernizavimui.

Portugalijos atstovė pabrėžė, kad mokymo procesas nesustojo, pamokos vyko nors ir ne idealiomis, bet tinkamomis sąlygomis. Pasak jos, 8-9 dešimtmečiais statytų mokyklų rekonstrukcija su baldais ir įranga atsiėjo apie 6 mln. EUR, t.y. apie 700 EUR/kv. m, o turinčių paveldosaugos objekto statusą net dvigubai brangiau.

Danijos atstovas sakė, kad rekonstrukcijų sąmatos buvo labai įvairios, taip pat akcentavo, kad jei mokinius reikia perkelti – tai sudėtinga ir brangu.