2016 m. kovo 3 d. LR Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) vyko forumas-diskusija „Švietimo architektūra (šiuolaikinė mokykla ir jos iššūkiai ugdymo(si) erdvėms, kuriame savo žiniomis ir patirtimi keitėsi įvairių švietimo įstaigų, mokyklų administracijų bei tėvų komitetų atstovai, taip patį mokyklų modernizavimo iššūkius įsigilinę architektai ir projektuotojai.

Po pranešimų vykusioje diskusijoje buvo pabrėžta, kad mokyklų modernizavimo projektas yra galimybė pradėti mokyklų virsmą iš „kareivinių“ į gyvenamąsias patalpas, nes mokykloje vyksta gyvenimas, kurio esminė dalis – mokymas ir mokymasis.

Taip pat atkreiptas dėmesys, kad mokinių atsakymai nacionalinės apklausose rodo, kad per 10 metų mokyklose pablogėjo temperatūrinės sąlygos: vasarą tvanku ir trūksta oro, o žiemą – šalta. Išsakyta nuomonė, kad statistiškai aplinka turi vos kelis procentus įtakos pradinukų pasiekimams, o aštuntokų išvis neturi. Tačiau turi įtaką vaikų savijautai. Savijautą pagerina aplinkos estetika, saugumas: jei yra erdvės bendradarbiavimui ir socialinėms veikloms, vaikų savijauta pagerėja, ypač berniukų. Išsakyta nuomonė, kad akademinė problema – kaip gerą savijautą paversti akademiniu rezultatu.

Kauno V.Kudirkos progimazijos direktorė Danguolė Bagdonienė išreiškė pastebėjimą, kad mokyklose naudojamos ryškios spalvos didina mokinių aktyvumą ir su jais dėl to sunku susitarti, todėl būtų geriau interjerams naudoti ramesnes, pastelines spalvas, ypač gelsvą, kuri skatina mokinius dažniau šypsotis niūriuoju metų laiku.

Balsių progimnazijos direktorė Loreta Kačiušytė Skramtai atkreipė architektų ir kitų forumo dalyvių dėmesį į tai, kad mokyklai nepakanka būti gražiai ir moderniai – svarbu nepamiršti praktinių aspektų – automatinio apšvietimo sistemos, patalpų oro temperatūros, akustikos ir pan., nes net smulkūs dalykai apsunkina gyvenimą.

Jos teigimu, nors mokiniai mokymosi rezultatus sieja ne su aplinka, o su mokytojais, stebėjimai liudija, kad standartizuotų testų rezultatus blogina nekomfortiška temperatūra patalpose, o išėję į kitas mokyklas kai kurių dalykų pasigenda. Nors direktorė pritaria, kad kai kurios probleminės situacijos pagimdo naujus, įdomius sprendimus, pvz. taip vadinamas lauko klases ar „Miško mokyklą“, tačiau mokymosi procesą norėtų organizuoti pagal norus, o ne orų prognozę.

Be to, ji pabrėžė, kad reikia atskirti mokyklos savininką ir šeimininką, o kadangi Balsių mokykla pastatyta viešosios-privačiosios partnerystės (VVP) principu, mokyklos bendruomenė nėra nei šeimininkai, nei savininkai – tik nuomininkai, kas apsunkina reikalingų pakeitimų realizavimą. Pasak jos, VVP principas turi ir savo privalumų, ir trūkumų, todėl galbūt vertėtų jį iš esmės peržiūrėti.

Architekto, doc. Dr.Liutauro Nekrošiaus požiūriu, kad nepasiteisina kai kurie techniniai sprendimai yra visiškai normalu. Kaip koreguojamos švietimo reformos, taip pastatas turi būti peržiūrimas, nes keičiasi poreikiai, technologijos. Tačiau, pasak jo, didžiausia problema, kad dauguma renovacijų konkursų vyksta pagal mažiausios kainos principą, ir architektų dalyvavimas juose būna nebent formalus.

Jis taip pat išreiškė abejonę, kad iš 5-7 tipinių mokyklų modernizavimo projektų didelės naudos nebus, tačiau sprendimas galėtų būti sutelkiant parnerių ratą aplink mokyklą, kurie būtų suinteresuoti dalyvauti mokyklos modernizavimo procesuose ne verslo sumetimais, o kaip didesnės ir draugiškesnės bendruomenės dalis.

Dėl architektų svarbos L.Nekrošiui pritarė ir forumo-diskusijos moderatorius Rokas Kilčiauskas, pabrėždamas poreikį grąžinti architektą į mokyklų atnaujinimo procesą.

Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos direktorė Renata Zdanė pasidžiaugė, kad mokykloje apsilankiusios projektavimo komandos paliko viltį, kad mokyklą kurs pati bendruomenė. Ji tikisi, kad šio projekto dėka pasikeis ne tik 7 jame dalyvaujančios mokyklos, bet ir visa švietimo sistema.

Indrė Šuolienė, Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) švietimo projektų skyriaus viršininko pavaduotoja išsakė agentūros interesą žinoti kylančias problemas, o taip pat norą, kad vizijos būtų kuriamos iš pradžių nusprendžiant, kas reikalinga mokyklų bendruomenėms, o po to įgyvendinant priemones, kad projektas būtų tvarus.

Rokas Kilčiauskas, kaip projekto partnerio VDA atstovas, papildė, kad šis projektas turi du pagrindinius tikslus: sukurti realius pilotinius pavyzdžius ir pademonstruoti pavyzdinį procesą su diskusijomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis. Jis išreiškė viltį, kad kitos mokyklos, kurios sieks gauti finansavimą, vertins ne tik šio projekto galutinį rezultatą, bet ir sieks tokio proceso bei eigos, kuri užtikrintų tokius rezultatus, apie kokius kalbėta šiame forume-konferencijoje.

Kauno J.Dobkebvičiaus progimnazijos direktorė Lina Viršilienė išreiškė lūkestį, kad ir kituose panašius tikslus keliančiuose projektuose dalyvaujančios mokyklos turės galimybę konsultuotis su darbo grupe.

Jai pritarė ir ŠMM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja prof. Dr Loreta Žadeikaitė, kad konsultavimas galėtų veikti vieno langelio principu ir kad ŠAC savo svetainėje būtų naudinga įsteigti edukacinių erdvių kūrimo platformą su atsakymais į dažniausiai užduodamus klausimus, naudingais adresais.

Taip pat diskusijoje buvo išreikšta nuomonė, kad kol 94% mokyklų krepšelio sudaro atlyginimai, socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčiai, 3% vadovėliai ir kitos mokymo priemonės, 0,4% kvalifikacijos kėlimo ir 0,4% kompiuterizavimo išlaidos, didelių pasikeitimų, atitinkančių išsakytas mintis, tikėtis sunku.

UPC direktoriaus pavaduotojas G.Kazakevičius, kritiškai pasisakęs apie „euroremontus“, pakišamus po modernių koncepcijų sąvokomis, patikslino, kad mokykloje neabejotinai turi būti geri langai, nekiauras stogas, normalios sienos ir durys, tačiau pritaikant erdves modernios mokyklos poreikiams, „nereiktų svaigti apie kosmosus, tiesiog pataikyti su idėjomis ir įgyvendinti jas iki galo“.